Kaip jau buvau užsiminęs pirmajame įraše, balandžio mėnesį tapau bedarbiu. Sekančią dieną po atsiskaitymo su buvusia darboviete užsukau i darbo biržą užsiregsitruoti ir pradėti ieškoti naujo darbo. Jeigu naiviai įsivaizduojate kad tai taip paprasta tai turiu Jus nuvilti  – atvykus į pus tuščią darbo biržą buvau informuotas kad šiandien niekas su manim užsiimti neturi laiko ir netgi nebusiu užregistruotas kaip bedarbis. Gavau tik tokį, taip pavadinkim „talonėlį-atmintinę“ kad esu kviečiamas atvykti gegužės 7 ir privalau su savim turėti tokius tai dokumentus. Labai gailiuosi kad tą „talonėlį-atmintinę“ sugebėjau prarasti.

Beje veiksmas vyko balandžio viduryje ir iki gegužės 7 dienos buvo likusios daugiau kaip 3 savaitės!!! Turėčiau užsiminti kad veiksmas vyko toli gražu ne sostinėje ir darbo biržos kurioje registravausi teritorijoje yra gal tik kokie 50 000 gyventojų. O naujai perstatytas 3 aukštų pastatas pilnas darbuotojų. Kai kuriuose kabinetuose sėdi net po kelis. Pirmasis įspūdis buvo buvo labai nuviliantis – visi aplink šneka apie darbo biržos reformas ir kad bedarbiai gauną realią pagalbą, nors iš tikrųjų darbo birža  tai tik didelis biurokratinis aparatas. Atsimenu tada dar pagalvojau, kad didžiausia nauda iš darbo biržos gauna tik patys darbuotojai – atlyginimai nors ir nedideli bet manau niekas nepersidirba ir darbo perspektyvos labai neblogos.

Sekantį kartą papasakosiu apie pačią registraciją.