Apatija

Paskutiniu metu mano tingumas peraugo į apatiją. Ne, gyvenime viskas gerai ir depresija man negresia. Bet internetine prasme, tai net nežinau kaip išsivaduoti iš dabartinės būsenos. Galbūt čia kaltas sezono ir orų pasikeitimas, nes RSS srautas irgi suplonėjęs. Reiškia dauguma rašo mažiau.

Buvau įsitikinęs, kad pasibaigus karščiams rašančių bus daugiau. O atsitiko atvirkščiai. Nors kai kurie ir suaktyvėjo, bet bendra situacija tai nekokia ir  tiek naujienų, tiek asmeninių įrašų sumažėjo labai smarkiai.

Prisipažinsiu, kad norisi spjauti ir nebaigti netgi šio įrašo. Niekas gi nepasikeis. Situacija beveik pagal vadovėlį – emocijų, motyvacijos ir entuziazmo trūkumas. Abejingumas valdo. Jeigu prieš savaitę dar buvo noro parašyti apie tai, kas mane taip smarkiai nuvylė, tai šiandien ir tas noras jau išgaravo.

Belieka save guosti, kad pasak senovės graikų filosofijos apatija tai žmogaus išsilaisvinimas tiek nuo emocijų ir aistrų, tiek nuo skausmo ir baimės, ir netgi nuo troškimo ir malonumo. Sakyčiau neteisūs buvo graikai. Reiškia nėra nė kuo pasiguosti.

O kas belieka, kai nebėra nė paguodos? Lengviausia tai spjauti į viską ir rymojant stebėti debesis ar bangas. Arba  galima bandyti save išprievartauti ir judėti į priekį. Dar nežinau kurį kelią pasirinksiu. Nors ką aš čia bandau apgauti. Jeigu nežinočiau, tai vietoje šių pasiteisinančių eilučių būtų įrašas pavyzdžiui apie filmą „Nesunaikinami„. Bet ką parašyti apie filmą, kuris nesukelia jokių jausmų išskyrus nostalgiją? Apie tai, kaip aš karpiausi rankų nagus finalinių kovų scenos metu?

Pagalvojau, kad protingiausia bus  išlysti į miestą ir pažiūrėti kokį kitą filmą. Gal bent Angelina nebus pašvinkusi. Blogiausiu  atveju bent gryno oro porciją gausiu…