Bedarbystė: nedarbo statistika

Praeitą savaitę beskaitydamas vieno besiveržiančio grįžti į politiką veikėjo tinklaraštyje buvau nustebintas paminėtu 16% nedarbo lygiu. Tai nusprendžiau pasigilinti, kas ant Marijos žemės su nedarbu darosi, juolab, kad seniai apie tai nerašiau. Tik gaila, kad jau beveik įpusėjus vasario mėnesiui LDB vis dar nesugeba pateikti praeitų metų statistikos. Tai teko knaisiotis po jų pranešimus ir bandyti surinkti duomenis rankomis. Perspėju, kad pranešimai ne visada būdavo reguliarūs, tai duomenys truputi padriki, bet bendrą vaizdą tikrai galima susidaryti.

Iškart pasigirsiu, kad nustebau ne bereikalo ir Lietuvoje dar nėra buvę 16% registruoto nedarbo lygio. Daugiausiai bedarbių netgi 328,4 tūkstančiai buvo praeitų metų rugpjūčio pradžioje. Anot LDB tai sudaro 15,19% nuo darbingo amžiaus Lietuvos piliečių. Tiesa tie procentai man kelią įtarimą. Nes jeigu 328,4 tūkstančiai sudaro 15,19%, tai bendras darbingo amžiaus tautiečių skaičius gaunasi 2,162 milijonai. Kai metų pradžioje skelbti 268,3 tūkstančiai bedarbių anot LDB sudarė tik 12,5%. Tai gaunasi, kad metų pradžioje turėjome tik 2,146 milijonų darbingo amžiaus tautiečių, o iki rugpjūčio mėnesio jų padaugėjo netgi  16 tūkstančių. Spauda praneša apie masinę emigraciją, o LDB kasdien randa vis daugiau ir daugiau darbingo amžiaus žmonių.

Jeigu nebūčiau baisus tinginys, tai nueičiau ir bandyčiau tuos duomenis sutapatinti su Statistikos departamentu. Tada išaiškėtų kas čia atitrūko nuo realybės – statistikos departamentas ar LDB. Tiesa pastarieji galbūt tiesiog specialiai žemina nedarbo lygį. Nes jeigu vasaros pabaigoje Lietuvoje bebuvo likę tik 2,050 milijonų darbingo amžiaus  piliečių, tai nedarbas tikrai buvo virš 16%. Nors tie procentai tegul palieka ant politikų ir LDB valdininkų sąžinės. Geriau pažvelkime į nedarbo statistiką praeitais metais: Skaityti toliau

Bedarbystė: nepilietiškieji bedarbiai

Jaunosios bedarbės

Universali apranga tinkanti tiek vakarėliams tiek LDB seminarams

Šiandien atvykus paskirtu laiku į LDB buvau nemaloniai nustebintas daugybe belaukiančių savo eilės pas mano įdarbinimo konsultantą. Berods 5 pensijinio amžiaus moteriškės sugalvojo nepaisyti paskirto laiko ir atsižymėti iš pat ankstaus ryto. Joms taip patogiau. O aš sugaišau visą valandą.

Vienintelė paguoda, tai šįryt vykęs seminaras šviežioms bedarbėms iš mokyklos papuolusioms tiesiai į LDB. Nežinau ar visi jaunuoliai baigę mokslus turi užsiėmimą, ar tiesiog nesuka sau galvos dėl PSD ir kitų bedarbystės niuansų, bet šiandien buvo vien tik merginos. Ir visos pasipuošusios kaip į vakarėlį. Kelios merginos buvo apsirengusios taip, kad buvo galima pagalvoti, jog iš darbo biržos jos žada eiti uždarbiauti prie stoties. Matomai aš jau atsilikęs nuo madų. Gal dabar taip apsirengus jau ir į mokyklą vaikštoma?

Nors mano paties apranga šįryt irgi galėjo būti pašaipos objektas. Reikalas tame, kad vasaros pradžioje surinkau visas tamsias kojines ir taip nukišau, kad nė pats negaliu prisiminti kur. O likusios baltos kojinės puikiai tinkančios prie sportbačių, nelabai tiko prie mano tamsios aprangos ir juodų batų. Jeigu namie tai dar atrodė normalu ir tikėjausi, kad niekas nepastebės, tai atsisėdus darbo biržoje ir užsikėlus koją ant kojos supratau, kad atrodau kaip iš 9-ojo praeito amžiaus dešimtmečio. Tiesa apsidarius išvydau, kad aš toks ne vienintelis. Buvo netgi žmonių su juodomis kojinėmis ir šviesiomis basutėmis. Ir tos mano baltos kojinės prie juodo kostiumo ir juodų batų visiškai nieko nestebino ir juo labiau niekam nekėlė šypsenos. Na išskyrus mane patį. Skaityti toliau

Elgetos

Ostapas Benderis ir Kisa Vorobjaninovas

Kadras iš filmo "12 kėdžių"

Paskutiniu metu padaugėjo elgetaujančių. Nesu jautruolis kuris negali praeiti pro kiekvieną vargetą nesusigraudinęs, bet nesu ir cinikas bemanantis, kad jam tai negresia ir visi elgetos tai paprasčiausi veltėdžiai. Tiesa, paskutiniu metu prie prekybos centrų elgetaujantys jaunuoliai tikrai kėlė įtarimą. Aną savaitę, teko matyti juokingai graudų vaizdelį, kai elgetaujančiam vienakojui invalidui pasiūlius maisto produktų maišelį, siūlantysis buvo apšauktas ir netgi gavo lupti su ramentu. Aš nežinau kaip reaguoti tokiu atveju. Pirma natūrali reakcija tai šypsena ar net juokas. Bet einant tolyn nuo įvykio vietos ir tebegalvojant apie tai kotai juokas nebeima…

Šiandien buvo viena iš tų retų dienų, kai eidamas į prekybos centrą turėjau marias laiko ir  niekur nereikėjo skubėti. Todėl išvydęs ganėtinai padorius, bet dulkėtus rūbus vilkinti blondiną, kuris iš bėdos galėtu netgi dirbti modeliu, sugalvojau įmesti kelis centus į ištiestą ranką. Vaikinas buvo mandagus ir netgi padėkojo, nors tai buvo tik centai. Netikėtumas buvo, kai už pusvalandžio paliekant prekybos centrą išvydau tą patį vaikinuką beperkantį Davidoff cigaretes… Po ko jis išėjo į lauką, pasigavo taksi ir nuvažiavo. Apima keistas jausmas.

Bet grįžęs namo ir perskaitęs  delfi.lt žinutę apie Kristiną Brazauskienę, kaip tikras lietuvis apsidžiaugiau, kad panašiai pasijautė turbūt visi perskaitę minėtą naujieną. Kažkodėl tai tiek išvydęs minėtą jaunuolį, tiek sužinojęs ko prašo ponia Kristina prisiminiau nemirtingą Jevgenijaus Petrovo ir Ilja Ilfo kūrinį „12 kėdžių“.

Jeigu laukiate epilogo tai jos nebus. „Gyveno jie ilgai ir laimingai“ būna tik pasakose.